Krizių ir traumų psichologija

Naudingos nuorodos:

www.jppc.lt

www.gedintiems.lt

“Jaunimo linija”: 8 800 28888

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje susiformavo savarankiška psichologijos tyrimų kryptis, nagrinėjanti psichologines traumas – jų priežastis, pasekmes bei įveikimą. Kas yra psichologinės traumos? Pasak specialistų, psichologinė trauma – unikalus, individualus išgyvenimas situacijos, kurioje: 1) asmuo  nepajėgia integruoti emocinio patyrimo; 2) patiriama grėsmė gyvenimui, kūno integralumui, sveikatai (Pearlman & Saakvitne, 1995, p. 60).

Kitais žodžiais, psichologinė trauma – išgyvenimas situacijos, kuri turi šiuos požymius:

1) netikėtumas, staigumas: trauminės situacijos – netikėtos situacijos. Rytais išeidami į darbą mes nesitikime, kad tą dieną su mumis atsitiks kažkas negero; nesitikime, kad pamatysime žūstantį žmogų; nesitikime, kad tą dieną į mus kas nors pasikėsins (jei apie tai žinotume, tikriausiai ir kojos nekeltume iš namų arba stengtumėmės būti ypatingai budrūs). Tuo tarpu daugelis paprastų stresinių situacijų gali būti numatytos, – pavyzdžiui, griežtas patikrinimas darbe, kuriame dalyvaus Jūsų tiesioginis viršininkas ir speciali komisija, – iš anksto žinomi įvykiai gali sukelti stresą, bet ne psichologines traumas.

2) grėsmė, pavojus saugumui, sveikatai, gyvybei: trauminėse situacijose iškyla realus pavojus saugumui, sveikatai arba gyvybei. Technologinės nelaimės, stichinės nelaimės, kriminalinis smurtas sukelia pavojų mūsų saugumui ir sugriauna tikėjimą tuo, kad esame nepažeidžiami.

3) pareikalauja ypatingų psichologinių resursų ją įveikti: trauminės situacijos (pavyzdžiui, buvimas autokatastrofos, kurioje žuvo Jums pažįstami žmonės, liudininku) pareikalauja ypatingos psichologinės mobilizacijos. Šių situacijų įveikimui nepakanka paprastų streso įveikos įgūdžių.

Visgi psichologijoje nėra sudarytas traumuojančių įvykių sąrašas. Specialistai, pvz., Giller (1995), teigia, kad trauminis patyrimas yra individualus. Tai, kas sukels traumą vienam asmeniui, kitam asmeniui traumos gali nesukelti. Taigi traumos patyrimas ir patyrimo intensyvumas priklauso nuo požiūrio į įvykį ir asmenybės. Visgi jei įvykis mums sukelia psichologinę traumą, tai jokiu būdu nereiškia, kad esame psichologiškai silpni. Tragiški įvykiai paveikia net psichologiškai pačius stipriausius asmenis.

Kokios yra psichologinių traumų pasekmės?

Kadangi psichologines traumas sukelia kraštutinio streso situacijos, pirmiausia pažymėtina, kad psichologinių traumų pasekmės yra žymiai žalingesnės už streso pasekmes. Psichologinių traumų pasekmės gali būti įvairios (Parkinson, 2000):

Beprasmiškumas. Po trauminio patyrimo daugelį kamuoja klausimai: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ „Kam turėčiau stengtis eiti pirmyn?“ Gali atsirasti beprasmiškumo jausmas.

Padidėjęs nerimas ir pažeidžiamumas. Dalyvavimas traumuojančiame įvykyje gali sukelti paniką, baimę, intensyvų liūdesį, depresiją, apatiją, neaktyvumą. Traumą patyrę žmonės tampa labai jautrūs.

Pasikartojantys vaizdai ir mintys. Patyrusieji traumas gali dažnai prisiminti įvykio metu girdėtus garsus, matytus vaizdus, kaltinti save, kad kažko nepadarė (aš galėjau… aš turėjau… aš nesugebėjau…).

Naktiniai košmarai. Naktiniai košmarai (siaubo sapnai) dažniausiai atsiranda tiems, kurie neigia trauminio įvykio metu patirtus jausmus, ir kurie išgyvenimus yra išstūmę į pasąmonę.

Gėda, pyktis, gailestis, kaltė. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, jog galėjo kažką padaryti, kad neįvyktų nelaimė. Taigi juos nuolat gali kamuoti kaltė. Taip pat ir pyktis – sau, kitiems… Taip pat dažni kaltinimai – visų, kurie galėjo būti kaip nors susiję su situacija. Atsiranda užburtas ratas: „aš kaltinu Tave – aš jaučiuosi kaltas, kad kaltinu Tave – aš jaučiuosi dar labiau kaltas – kadangi jaučiuosi kaltas, turiu kažką kaltinti – ir t.t.“ To pasėkoje žmogus gali tapti ciniku, mėgstančiu kritikuoti, ironizuoti, žeminti kitus.

Išgyvenusiojo kaltė. Tie, kurie išliko gyvi, kai daugelis nukentėjo ar žuvo, po įvykio gali pradėti jausti stiprią kaltę ir klausinėti savęs: „Kodėl būtent aš likau gyvas? Aš turėčiau būti su jais“. Dažnai išlikimo priežastis priskiriama likimui, sėkmei, Dievo valiai.

Izoliacijos ir vienišumo jausmas. Traumos patyrimas sukelia stiprų vienišumo jausmą: asmuo galvoja, kad niekas negali jo suprasti. Patyrimas atrodo labai intensyvus, unikalus, linkstama užsidaryti savyje.

Uždarų ar atvirų erdvių baimė. Po trauminio įvykio daugeliui atsiranda atvirų ar uždarų erdvių baimė (priklausomai nuo traumos pobūdžio). Tai kelia paniką, asmuo pradeda manyti, kad esant panašioje erdvėje vėl atsitiks nelaimė.

Baimė, kad toks pats įvykis pasikartos vėl. Bijoti, kad vėl įvyks tai, kas jau įvyko, yra natūralu: net vaikas, kuris kartą nusidegino pirštukus, nebežais su degtukais. Tačiau jei tai pradeda trukdyti normaliam gyvenimui, reikalinga psichologinė intervencija.

Nesugebėjimas priimti sprendimus. Patyrusieji traumas, tampa labai sunkiai apsisprendžiantys kasdieniniame gyvenime. Sunku prisiimti atsakomybę, aiškiai pasakyti, ko nori. Tampama pasimetusiu, apatišku.

Impulsyvūs veiksmai ir dėmesio koncentracijos stoka. Patyrusieji traumas labai pasikeičia: darbuotojas, į kurį tarnybos metu buvo pasikėsinta, gali pradėti blogai dirbti, tapti išsiblaškęs – bet ne dėl to, kad buvo pažeistos smegenys, o todėl, kad tampa sunku koncentruoti dėmesį į „čia ir dabar“. Asmuo gali net mesti darbą.

Padidėjęs dirglumas, irzlumas. Jei prieš trauminį įvykį asmuo buvo ramus ir švelnus, jis gali tapti piktas, šiurkštus be akivaizdžios priežasties. Taip pat asmuo gali pradėti agresyviai elgtis su žmona, vaikais, naminiais gyvūnais. Asmuo taip pat gali imti niokoti materialinį turtą, daiktus, kurie jam primena apie įvykį.

Miego sutrikimai. Patyrusieji traumas labai dažnai suserga miego sutrikimais. Jiems tampa sunku atsipalaiduoti, užmigti, užmigę jie sapnuoja nemalonius sapnus, naktys tampa panikos ir baimės naktimis.

Atsiribojimas nuo kitų. Tie, kurie kažkada buvo labai socialūs ir mėgo kompanijas, patyrę traumą gali stipriai pasikeisti – tapti intravertais, atsiribojusiais nuo draugų. Jie gali pradėti visai nebesirūpinti savo išvaizda.

Įvairios ligos. Trauminio įvykio patyrimas dažnai sukelia kūno negalavimus: migreną, skrandžio opą, skausmus įvairiose kūno vietose. Viena iš svarbių priežasčių – imuninės sistemos nusilpimas dėl trauminio patyrimo. Tai būdinga po įvairaus stiprumo trauminių patyrimų.

Nuovargis. Patyrusieji traumas dažnai skundžiasi energijos stoka ir jaučiasi „išsekę visą laiką“. Tuomet pykstama ant savęs, sutrinka darbas, santykiai su sutuoktiniu ar vaikais.

Padažnėja rūkymas ar alkoholio vartojimas. Nerūkiusieji, nevartojusieji alkoholio, po traumos gali pradėti rūkyti, vartoti alkoholį ar net narkotikus. Taigi patyrus trauminį įvykį, gali padidėti priklausomybė psichotropinėms medžiagoms.

Ką daryti, jei vis dėlto patiriame psichologinę traumą?

Amerikiečių kariuomenėje, padedant kareiviams įveikti trauminį patyrimą, naudojama 5 R (lietuviškai – 5 P) strategija (Parkinson, 2000):

  • Pašalinimas (angl., Removal – atsiradus simptomams, kareivis pašalinamas iš fronto linijos, bet neguldomas į ligoninę, kur pasijustų sergąs);
  • Poilsis (angl., Rest – kareiviui duodama laiko pailsėti ir atsipalaiduoti);
  • Pasipasakojimas (angl., Recounting – kareivis skatinamas išsikalbėti apie tai, ką jaučia, kas su juo vyksta);
  • Padrąsinimas (angl., Reassurance – padrąsinama, kad taip jaustis normalu, kad jis ne bailys, ne silpnas);
  • Pasveikimas (angl., Return – grįžtama vykdyti pareigas).

Panašias strategijas rekomenduoja ir terapeutai J. Cleese ir R. Skyne (Raphael, 2000). Šie autoriai teigia, jog po trauminio įvykio žmogui labai reikalingas poilsis bei aplinkinių emocinė parama. Psichologines traumas patyrusiems taikomas dibrifingas, individualios ir grupinės psichologinės konsultacijos.

Dr. Aistė Diržytė

aiste.dirzyte@vipinstitutas.lt