Kognityvinė terapija

 

Ramiai eik per triukšmą ir skubėjimą. Būk švelnus sau. Būk linksmas. Siek būti laimingas.

 Iš Max Ehrmann, 1927 m., “Desiderata”

 

           

Ar įmanoma “ramiai eiti per triukšmą ir skubėjimą”, kai kiekvienas gyvenime patiriame įvairių sunkumų? Išsiskyrimas, artimo žmogaus mirtis, liga, darbo neturėjimas arba stresas darbe, išdavystė, nelaimės – visa tai gali sutrikdyti ramybę. Ir tampame nešvelnūs sau, nebegalime būti linksmi, nebesijaučiame laimingi. Kaip išlaikyti ramybę, vidinę energiją, įveikti sunkumus ir džiaugtis gyvenimu šiandieniniame pasaulyje?

Daugybė mokslinių tyrimų patvirtino, kad kognityvinė psichoterapija padeda įveikti depresiją, nerimą, asocialų elgesį, psichosomatinius negalavimus, valgymo bei miego sutrikimus, fobijas, paniką, potrauminio streso sindromą, seksualinių ir socialinių santykių, darbo bei savęs vertinimo problemas. Net tiems, kurie neturi psichologinių sunkumų, kognityvinė psichoterapija gali padėti gyventi kokybiškesnį, energingesnį, džiaugsmingesnį gyvenimą.

 

Kognityvinė psichoterapija pasižymi trumpalaikiškumu, aiškia struktūra ir lengvai pritaikomais metodais. Ji labai skiriasi nuo kitų psichoterapijos krypčių, pavyzdžiui, klasikinės psichoanalizės ar biheviorizmo, nes į kiekvieną žmogų žvelgia kaip į sąmoningą asmenybę, galinčią savo pačios pastangomis patobulinti savo gyvenimą. Kognityvinėje psichoterapijoje žmogus yra mokomas tapti psichoterapeutu pats sau, sukurti sau laimę, padėti kitiems būti laimingais.

 

KAS YRA KOGNITYVINĖ PSICHOTERAPIJA?

 

Sąvoka „kognityvinis/-ė” kilusi iš lotynų kalbos. Lotynų kalbos žodis „cognitio” reiškia „pažinimą, ištyrimą, mąstymą”. Psichologijoje šią sąvoką pirmieji pradėjo vartoti J. Piaget (1926) ir U. Neisser (1928). Jie tyrė mąstymą, pažinimo procesus, siekė išsiaiškinti, kaip suvokiame save bei aplinką, ir kaip formuojasi šis suvokimas.

 

Sąvoka „psichoterapija” kilusi iš graikų kalbos. Žodis „psyche” graikų kalboje reiškia „sielą”, o žodis „therapeia” reiškia „gydymą, slaugymą”. Psichoterapija – psichikos gydymo, asmenybės tobulinimo procesas. Jis vyksta remiantis tam tikromis prielaidomis apie asmenybę, panaudojant specialius psichologinio poveikio metodus. Priklausomai nuo to, kokia asmenybės teorija yra remiamasi, ir kokie metodai yra naudojami, galima išskirti kelias terapijos kryptis, pavyzdžiui, biologinę, psichoanalitinę, bihevioristinę, humanistinę, kognityvinę.

 

Kognityvinė psichoterapija yra psichoterapijos kryptis, kuri remiasi kognityvine asmenybės teorija ir daro prielaidą, kad mąstymas, požiūris į save ir pasaulį gali paveikti asmens psichinę bei fizinę sveikatą. Kognityvinėje psichoterapijoje yra naudojami specialūs mąstymo keitimo metodai.

 

KOGNITYVINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

 

Kognityvinės asmenybės teorijos autorius – JAV psichologas George Kelly (1905 – 1996). Jis 1955 metais parašė veikalą Asmeninių konstruktų teorija, kuriame iškėlė mintį, kad kiekvienas žmogus – mokslininkas. Kelly teigė, kad kiekvienas keliame hipotezes apie tikrovę, jas tikriname, tirdami aplinką, ir paskui darome išvadas. Tos išvados atsispindi mūsų emocijose, elgesyje. Pateiksime pavyzdį.

           

S., 23 metų moterį, paliko vyras. Ji ėmė mažiau pasitikėti vyrais, bet po metų pradėjo draugauti su savo kolega, užsimezgė romantiški santykiai, ir ji vėl ištekėjo. Praėjus dviems metams, šis išėjo pas kitą moterį. S. pradėjo vengti vyrų, draugėms skundėsi, kad vyrais negalima pasitikėti. S. daugiau neužmezgė santykių su vyrais, nors buvo labai patraukli moteris. Ji sau padarė išvadą, kad „visi vyrai- niekšai ”. Ilgainiui ji pradėjo jaustis labai vieniša, susirgo depresija.

 

Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, išvados, kurias padarome apie kitus žmones, gali stipriai paveikti mūsų elgesį ir emocijas. Jei nusprendžiame, kad „visi vyrai – apgavikai” arba „visos moterys – neištikimos”, tikriausiai bus sunku rasti žmogų, kuriuo pasitikėtume, ir norėtume su juo kurti šeimą. Blogiausia yra tai, kad ankstesnis patyrimas, iš kurio „pasimokėme”, gali mus išgąsdinti, ir mes uždarome duris naujam patyrimui, tikėdamiesi, kad jis vėl bus skausmingas. Tačiau užverdami duris naujam patyrimui, galime užverti duris savo laimei.              

                       

Kelly teigia, kad jei žmogus nesijaučia laimingas, vadinasi jis yra nepakankamai kruopštus mokslininkas. Tai yra, jis daro nepakankamai pagrįstas išvadas apie gyvenimą. Pavyzdžiui, išvada „visi – apgavikai” nėra mokslinė, nes žmonės nėra vienodi. Jei kas nors Jus apgavo kartą, du, ar net septynis kartus, tai dar nereiškia, kad neįmanoma sutikti žmogaus, kuris yra sąžiningas ir bus Jums ištikimas.

           

Kelly nuomone, mes į pasaulį žvelgiame per asmeninius konstruktus. Asmeniniai konstruktai – tai tam tikros nuostatos. Kai naujos žinios patvirtina turimus konstruktus, mes jas lengvai priimame, o kai prieštarauja – priimame labai sunkiai. Štai pavyzdys.

           

T. manė, kad ji yra vyrams labai nepatraukli. Dėl to vengdavo eiti į vakarėlius, ir, apskritai, šalinosi vyrų draugijos. Vienas išvaizdus vyras ją pamilo. Jis pradėjo jai skambinti, dovanoti gėles, sakyti komplimentus, kviesti į pasimatymą. T. atkakliai atsisakinėjo. Jai atrodė, kad jis tai daro iš gailesčio arba tik nori ja pasinaudoti. Praėjo daug laiko, kol ji patikėjo, kad yra nuoširdžiai mylima, ir kad ji gali atrodyti patraukli.

 

 

 Pasak Kelly, jei žmogus nori, kad pasikeistų jo gyvenimas, pirmiausia reikia keisti asmeninius konstruktus. Tai, ką Kelly įvardino „asmeniniais konstruktais”, kiti autoriai vadina kognityvinėmis schemomis.

 

Atlikite pratimą. Vienoje lentelės pusėje trumpai užrašykite savo patyrimą, kitoje – išvadas, kurias padarėte apie save, kitus ar gyvenimą. Pvz., PATYRIMAS: Gaudavau blogus pažymius iš užsienio kalbos. Pvz., IŠVADOS: Esu negabus kalboms. Pagalvokite, ar teisingos Jūsų išvadoss Juk Einšteinas mokykloje mokėsi dvejetais…

 

Ką reikėtų laikyti kognityvinės terapijos pradininku? Kai kurie autoriai teigia, jog kognityvinei terapijai pradžią davė minėtojo George Kelly darbai bei 1955 metais jo sukurta Asmeninių konstruktų terapija. Kiti autoriai teigia, kad kognityvinės terapijos pradžia – Alberto Ellis 1962 metais sukurta Racionali emocijų terapija. Tačiau kaip matyti, nei Kelly, nei Ellis savo sukurtų terapijos modelių nepavadino kognityvine terapija. Pirmasis savo terapinį modelį Kognityvine terapija pavadino Aaronas Beckas, nors vėliau ir Kelly, ir Ellis modeliai pradėti laikyti kognityvinės terapijos šakomis. Dabar iš viso išskiriama apie dvidešimt kognityvinės terapijos šakų.

 

A. BECKO PROFESINĖ VEIKLA IR DARBAI

 

Aaronas Beckas – labai garsus psichiatrijos profesorius iš JAV, daugelyje literatūros šaltinių nurodomas kaip kognityvinės psichoterapijos pradininkas. Jis 1946 metais Jeilo (Yale) universitete, Pensilvanijoje įgijo medicinos daktaro diplomą, vėliau profesoriavo įvairiuose JAV universitetuose. A. Beckas iš pradžių labiausiai domėjosi depresija ir savižudybėmis. Vėliau jo interesų sritys išsiplėtė, jis pradėjo domėtis įvairiais psichiniais, asmenybiniais sutrikimais. Paskutiniu metu jis daug dėmesio skyrė agresyvaus, asocialaus elgesio priežasčių tyrinėjimui, korekcinių metodų kūrimui. Po 2001 metų rugsėjo 11 – sios įvykių JAV, jis parašė straipsnį apie teroristų mąstymą.

 

A. Beckas iš viso yra parašęs per 300 mokslinių straipsnių. Juose daugiausiai nagrinėjami kognityvinės psichoterapijos metodai, veiksmingumas įveikiant vienas ar kitas psichologines problemas. Vienas iš pirmųjų A. Beck veikalų, kuris aktualumo neprarado iki šiol – 1976 metais išleista knyga Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Kitos populiarios A. Becko su bendraautoriais parengtos knygos – 1979 metais išleista Kognityvinė depresijos terapija, 1990 metais – Kognityvinė asmenybės sutrikimų terapija, ir 1995 -siais – Kognityvinė priklausomybių terapija. 1998 metais A. Beckas išleido knygą Neapykantos kaliniai, nagrinėjančią agresyvaus, asocialiai besielgiančio asmens mąstymą ir tokio mąstymo korekcijos galimybes.

 

Kai A. Beckas XX a. penktame dešimtmetyje pradėjo dirbti vienoje iš JAV psichiatrijos klinikų, vyravo biologinis-medicininis, psichoanalitinis bei bihevioristinis požiūriai į žmogų ir psichikos sutrikimus.

 

 

Biologiniu-medicininiu požiūriu, žmogus yra biocheminių procesų indas. Didelę reikšmę žmogaus elgesiui, psichinei sveikatai turi genai, įvairūs biologiniai faktoriai. Psichikos sutrikimas rodo biocheminių, neurofiziologinių procesų sutrikimą. Veiksmingiausia priemonė psichikos sutrikimams gydyti – farmakologinė terapija, gydymas vaistais. Pavyzdžiui, jeigu susirgote depresija, Jums būtų paskiriamas amitriptilinas.

 

 

Psichoanalizės požiūriu, žmogus yra savo pasąmonės, praeities patyrimo vergas. Žmogaus ego – „aš” nuolat stebi ir dalyvauja kovoje tarp id – pačių įvairiausių norų bei impulsų ir superego – žmogaus vertybių, normų, kurias jis perėmė iš visuomenės. Psichikos sutrikimai rodo neišspręstus vidinius konfliktus. Priemonės psichikos sutrikimams gydyti – sapnų bei laisvų asociacijų, per kurias pasireiškia vidiniai konfliktai, analizė, ir, svarbiausia, – psichoanalitinės interpretacijos. Pavyzdžiui, psichoanalitikas mėgintų interpretuoti, ką reiškia Jūsų nerimas einant į pasimatymą, ir kaip tai siejasi su Jūsų vaikyste.

 

Biheviorizmo požiūriu, žmogus yra sąlyginių refleksų ir reakcijų į aplinką visuma. Psichikos ir elgesio sutrikimai formuojasi per netinkamus sąlygojimus, taip pat stebint netinkamus elgesio modelius. Veiksmingiausias būdas įveikti netinkamai sąlygotas reakcijas – persąlygoti iš naujo. Pavyzdžiui, jeigu Jus kažkada stipriai aplojo ar net bandė Jums įkąsti didelis šuo, ir nuo to laiko bijote šunų, Jūs būtumėte specialiais metodais iš naujo „pripratinamas” jų nebijoti.

 

A. Beck nuomone, visiems šiems požiūriams, terapijoms būdinga tai, kad : žmogus, pacientas laikomas pasyviu, valdomu jėgų, kurių jis pats negali kontroliuoti – biologijos, pasąmonės, refleksų; terapeutas laikomas pagrindiniu veikiančiuoju subjektu, kuris gali specialiomis priemonėmis pakeisti tai, ko negali pakeisti pats pacientas.

 

A. Beckas buvo vienas iš pirmųjų to meto terapeutų, iškėlusių mintį, kad pats žmogus gali būti atsakingas už savo problemas, pats jas sukelti. Pavyzdžiui, jeigu Jūs nepagrįstai įtarinėsite savo žmoną arba vyrą, nuolat priekaištausite, kaltinsite, ilgainiui Jūsų santuoka gali iširti, ir pasijusite labai nelaimingas. Pasak Becko, jei žmogus gali pats sukelti savo problemas, vadinasi, pats gali jas ir panaikinti. Beckas teigia, kad kiekvienas galime savo jėgomis įveikti asmenybės netobulumus, o kai kurie gali patys įveikti net sudėtingą psichinį sutrikimą.

 

Pagrindinė A. Becko mintis, padariusi revoliuciją to meto psichoterapijoje, buvo ta, kad žmogus turi raktą suprasti ir spręsti savo paties psichologinius sunkumus, ir jis gali tai daryti sąmoningai. A. Beckas pasiūlė du naujus psichoterapinio požiūrio į žmogų elementus:

  • -Žmogus yra aktyvus, galįs kontroliuoti tai, kas su juo vyksta – ir gyvenime, ir psichoterapijos metu;
  • -Žmogus yra sąmoningas, ir jo paties protas, mąstymas gali jam padėti įveikti psichologinius sunkumus.

 

Kaip A. Beckui kilo tokios mintys, jei jis pats buvo psichiatras, skirdavo vaistus, be to, buvo studijavęs psichoanalizę, ir apie porą dešimtmečių dirbo psichoanalitiku? Becko teigimu, tokį posūkį lėmė daugelis faktorių. Vienas jų – nepakankamas naudotų metodų veiksmingumas gydant psichinius sutrikimus.

 

Gydymas vaistais, pasak Becko, dažnai tik kuriam laikui pagerina psichinę sveikatą, o psichoanalitinės interpretacijos, nors ir gali asmeniui padėti suvokti problemų priežastis (pavyzdžiui, emociškai atstūmę tėvai), tačiau dažnai neturi gydomojo efekto.

 

Pasak Becko, žmogaus atsidavimas į terapeuto rankas – „imkite, ir pakeiskite mane” – atsakomybę už asmenybės pasikeitimą, pasveikimą perduoda terapeutui. Taigi žmogus tik pasyviai stebi, kas yra su juo daroma. Jei jo gyvenimas per trumpą laiką netampa šviesesnis, laimingesnis, žmogus gali nusivilti tokia terapija. Becko teigimu, pats žmogus yra atsakingas už pasveikimą, gyvenimo prašviesėjimą. Pagrindinis kognityvinio terapeuto uždavinys – išmokyti tai pasiekti.

 

Dr. Aistė Diržytė

aiste.dirzyte@vipinstitutas.lt

Tel.: 861459911